Gausių ir neįgalius vaikus prižiūrinčių šeimų ilgai laukta Šeimos kortelė pristatyta Kauno Nemuno saloje vykusiame „Laisvės piknike“, kuriame buvo galima laimėti kortelės partnerių suvenyrų, o gausios šeimos dalijosi savo patirtimi.
Renginyje veikęs Šeimos kortelės stendas tapo svarbiu traukos centru, o diskusijoje gimę įvairūs pamąstymai apie gausias šeimas, tikimasi, padės visuomenei išsivaduoti iš negatyvių epitetų. Gausi šeima tai – laimė, o ne „vargo vakarienė“.
Daug šeimų stende turėjo galimybę išgirsti visus atsakymus į įvairius klausimus apie Šeimos kortelę. Jas užsisakiusias šeimas kortelės turėtų pasiekti netrukus, kad jau nuo rugsėjo pradžios šeimos turėtų galimybė naudotis įvairiomis nuolaidomis.
Stendo lankytojai galėjo ne tik pasikonsultuoti. Šeimos kortelės partneriai – Maxima, Officeday, Eurobiuras, elektroninės parduotuvės Babybaby.lt, Litexpo, Remontas IT, Mediacijos paslaugų centro atstovai – lankytojams pažėrė staigmenų įsteigdami prizus. Ši pramoga buvo tokia populiari – sukvietė per 1000 smalsuolių, norėjusių išbandyti savo sėkmę.
Lankytojus Šeimos kortelės stende traukė ne tik linksmybės, bet ir rimtas pokalbis apie visuomenės požiūrį į daugiavaikes šeimas. Aktualioje diskusijoje „Šelpti ar gerbti?“ dalyvavo ir savo nuomone dalinosi trys aktyvios moterys – mamos: 5 vaikų mama, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė, atsakinga ir už Šeimos kortelės projektą, Rasa Žemaitė, VšĮ „Šeimos institutas” vadovė ir visuomenininkė Jolanta Ramonienė bei portalo „Versli mama“ redaktorė Skaidrė Vainikauskaitė-Tomaševičienė. Diskusiją moderavo Jurgita Pocienė, 6 vaikų mama ir Daugiavaikių šeimų asociacijos MES vadovė.
Pasak J. Pocienės, daug vaikų turinčios šeimos mūsų visuomenėje vertinamos neigiamai pažeriant daug skambių epitetų, tapusių sparnuotomis frazėmis. Sąvoka „daugiavaikė“ tradiciškai vis dar neturi teigiamos prasmės mūsų sąmonėje, todėl kyla klausimas, kodėl visuomenėje vis dar vyrauja toks supratimas, jog daugiavaikės mamos turi įrodinėti, kad yra vertos pagarbos? Kodėl kas kartą keliami klausimai ne apie šeimos laimę, o apie šeimos planavimo būdus ir skaičiavimus?
Didelės šeimos įkvepia
Akivaizdu, jog vaikų kiekis ne tik netrukdo, bet ir įkvepia naujiems darbams, iššūkiams ir žygiams. „Tik įsivaizduokite, kiek mes galėtume daug padaryti išsivadavę iš stereotipinio mąstymo spąstų. Juk pirma suskaičiuojame, o paskui planuojame šeimos pagausėjimą. Pinigų neuždirbsime visam gyvenimui ir jų niekuomet nebus pakankamai, lygiai taip pat kaip ir laiko, tačiau, tos mamos, kurios apkabina 5, 6 o gal ir dar daugiau vaikų, jaus tą neaprėpiamą laimę, kuri nepasiekiama jokiais skaičiavimais“, – savo šeimos laimės formulę atskleidė J. Pocienė.
Diskusijoje būta daug nuomonių apie pagalbą ir pagarbą gausioms šeimoms. „Pagalba ir pagarba viena kitai neprieštarauja. Veiksmingiausi pokyčiai įvyksta, kai visuomenėje įsivyrauja toks judviejų santykis, kuriame jos viena kitą papildo. Kai padedama tam tikroje situacijoje, neprarandant pagarbos konkrečiam asmeniui. Kai pagalba teikiama ne smerkiant ir norint „pataisyti”, bet empatiškai atjaučiant dėl kylančių iššūkių, suvokiant, kad jų yra visokių ir kiekvienos šeimos gyvenime. Būtina keisti nuostatą su užprogramuotu priekaištu dėl pasirinkto kito gyvenimo būdo visiems apibendrintai priskiriant neigiamiausias įmanomas pasekmes. Būtina nustoti klijuoti etiketes ir dalinti žlugdančius epitetus. Atėjo laikas, kai turime išmokti gerbti padėdami arba padėti su pagarba, nelaukiant, kol kažkas už mus padarys gyvenimą geresniu“, – teigė R. Žemaitė.
Visi verti pagarbos
Apie pagarbą, kurią mūsų valstybėje dar reikia auginti, antrino ir J. Ramonienė su vyru auginanti 4 vaikus. Ji pažymėjo, jog pagarbos esame vertas kiekvienas – jaunas ir senas, sveikas ir ligotas, dirbantis ir bedarbis, bešeimis, mažašeimis ar gausios šeimos žmogus. Į klausimą, kuo išskirtinės ir žavios yra gausios šeimos? Ji atsakė paprastai: „Nuolat bendrauju su tokiomis šeimomis ir pastebiu, kad gyvenimas gausioje šeimoje išmoko į daugelį dalykų žiūrėti paprasčiau. Ir tuomet tampa įmanoma įgyvendinti sudėtingiausius sumanymus“.
Vainikauskaitė-Tomaševičienė siūlė nepainioti „pagarbos“ ir „paramos“ sąvokų. „Šeimą reikia gerbti visada, šelpti – tik tada, kai tai – neišvengiamai būtina“, – teigė „Versli mama” redaktorė. Ji taip pat įžvelgia, jog daugelyje žingsnių mus stabdo baimė. 
„Lietuvos žmonės, ypač gyvenantys regionuose, yra tokie nedrąsūs tarsi įspeisti į kampą. Ar mūsų auklėjimo tradicijos, ar visuomeninė–politinė situacija vadinamą „paprastą žmogų“ formuoja taip, kad jis bijo visko: mokytojų, dantų gydytojų, vaikų teisių apsaugos specialisto, projektus finansuojančių agentūrų, kol galiausiai ima bijoti savo paties šešėlio“, – kalbėjo S. Vainauskaitė-Tomaševičienė.
Ji teigė, kad ši baimė paralyžiuoja valią veikti ir atima bet kokį norą stengtis. Ji ryžtingai ragina: „Drąsinkime šeimas aiškiai išsakyti savo poreikius, tinkamai formuluoti problemas ir siūlyti ne emocinius, o konstruktyvius jų sprendimus. Tik drąsūs žmonės gali imti iniciatyvą į savo rankas ir prisiimti atsakomybę už savo pačių gerovę bei ateitį“.
